Imposterio sindromas: psichologo įžvalgos

Ar kada nors jauteisi… apgaviku – dėl to, ko gyvenime pasiekei? Ar tau pažįstamas jausmas, kai visi aplink tiki tavo kompetencija, o tu pats tyliai galvoji: „Jei tik jie sužinotų, kad nesu toks geras, kaip atrodo…“? Atpažinai save? Pasikalbėkime apie tai plačiau.

Šis vidinis balsas, kuris kvestionuoja tavo pasiekimus ir vertę, turi vardą – imposterio (apsišaukėlio) sindromas. Ir, patikėkite, jis dažnesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šis fenomenas būdingas tiek moterims, tiek vyrams, įvairaus amžiaus, profesijų ir kultūrų žmonėms.

Imposterio sindromas

Imposterio (lt. apsišaukėlio) sindromas – tai psichologinis fenomenas grįstas vidiniais įsitikinimas, kad nesame verti savo pasiekimų, kad karjeros pasiekimai ar kompetencijos nėra „realūs” ir „pelnyti“nepaisant objektyvių to įrodymų. Šie įsitikinimai apgaubia baimės jausmu, kad vieną dieną tai bus „demaskuota“. Tampa neramu.

Vidinė sabotacija: kai protas tampa griežčiausiu kritiku

Žmonės, kuriems būdingas imposterio sindromas, dažnai mano, kad jų sėkmė – tik atsitiktinumas arba gerų ryšių pasekmė. Tokie asmenys sunkiai pasitiki savimi, jaučiasi neužtikrinti ir nesaugūs, neretai sabotuojasi patys. Ilgainiui tai gali vesti į emocinį išsekimą, nerimą, depresyvumą, o kartais ir į perdegimą ar tarpasmeninius konfliktus. Dažnai šalia šio reiškinio slypi ir žemesnė savidisciplina, iškreiptas savo kompetencijų suvokimas.

Perfekcionistas, kuris nemoka pasidžiaugti sėkme

Nustatyta, kad psichologinis apsišaukėliškumo reiškinys (arba imposterio sindromas) reikšmingai koreliuoja su kitomis asmenybės savybėmis, tokiomis kaip žemas sąmoningumas, išreikštas neurotiškumas bei perfekcionizmas.

Dalis intelektinio netikrumo jausmo atvejų susiję su savigarbos kompensacija dėl savidisciplinos stokos. Perfekcionizmą ir apsišaukėlio sindromą vienija noras būti tobulam – įsitikinimas, kad tik pasiekus aukščiausius standartus galima sulaukti kitų susižavėjimo, užsitarnauti pagarbą ar bent jau išvengti nepalankaus vertinimo. Visgi sau keliamiems aukštiems reikalavimams ribų perfekcionisto galvoje nėra, todėl neįmanoma išvengti vidinio nepakankamumo, suklydimo ir nusivylimo jausmų. Šie jausmai dažnai slepiami, nes laikomi netobulumo ženklais ar neišpildytų standartų įrodymu.

Beveik taip pat elgiasi ir žmonės, kuriems būdingas apsišaukėlio fenomenas – tik iš labai subtilių niuansų, pavyzdžiui, negebėjimo pasidžiaugti sėkme ar išgyvenimo dėl neišpildytų lūkesčių, galima atskirti, ar šalia perfekcionizmo slypi ir imposterio sindromo patirtis.

Kaip susilpninti imposterio sindromą: psichologo patarimai

Imposterio sindromas silpnėja, kai:

Priimame save tokius, kokie esame dabar, ne laukdami, kol tapsime „pakankamai geri“.
Susitelkiame į savo stipriąsias savybes, o ne bandome taisyti viską, kas „ne tobula“.
Nesusitapatiname su klaidomis – jos yra tik gyvenimo dalis, vertinga patirtis, iš kurios mokomės.
Mokomės pasidžiaugti savo pasiekimais – net mažais, net jei jie atrodo „nereikšmingi“.
Praktikuojame sąmoningą dėmesingumą (mindfulness) – tai padeda pastebėti savo mintis be vertinimo.
Pastebime savo mąstymo klaidas ir peržiūrime savo įsitikinimus.
Dirbame su nerimu ir saviverte, mokomės emocinės savikontrolės.

Šios praktikos – tai kelias į sveikesnį santykį su savimi. Juk ne klaidų nebuvimas, o gebėjimas priimti save su klaidomis yra tikroji stiprybė.

Palaikanti aplinka – visų atsakomybė

Svarbu prisiminti, kad imposterio sindromą mažinti gali ne tik pats žmogus, bet ir jo aplinka. Kuo daugiau apie tai kalbame, tuo mažiau gėdos ir vienišumo šioje patirtyje lieka. Visuomenės užduotis – kurti palaikančią, atjaučiančią aplinką, kurioje galima drąsiai pasidalinti savo abejonėmis ir išgirsti: „Tu ne vienas. Tu vertas to, ką pasiekei.“

Įkvėpimo šioms įžvalgoms sėmiausi iš mokslinių šaltinių ir darbo praktikos: Grubb (2021), Yao (2021) ir Bernard, Dollinger & Ramaniah (2002).